Paršežerio pėsčiųjų pažintinis takas – ilgis 13,8 km., iš jo 4,1 km. medinis takas, 8 informaciniai stendai, 16 suolų, 40 informacinių rodyklių, 3 mediniai tiltai. Jo pradžia – Paršežerio stovyklavietėje. Šioje atkarpoje, galima susipažinti su vertingomis žemapelkės biocenozėmis. Iš žemapelkės suka į Rešketų kaimą, kurio senkapyje palaidoti 1863 m. sukilėliai. Toliau takas veda prie Šilinkalnio. Iš čia – prie Paršpilio piliakalnio, pro Burbiškių senkapius – iki Sietuvos kūlgrindos. Grįžtant pasuka prie mitologinio šaltinio „Milžinų maudykla“. Šalia šaltinio įrengtas tiltelis – per jį patenkama į dešinį Sietuvos krantą. Čia takas veda į Piaunios mišką ir aukštapelkę, kuria praeinama mediniu taku.
Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas. Kalvos aukštis – 234 m (aukščiausia Žemaitijoje). Taip pat Medvėgalis – centrinė, žymiausia tvirtovė gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda. Medvėgalio kalnai apjuosti dviračio taku. Iki kalno 5 km., smagi kelionė dviračiais.
Aukštagirės apžvalgos bokštas tai – 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke. Nuo jo matomas tipiškas Žemaitijos kraštovaizdis, tolumoje esantis Bilionių kaimas ir už jo tyvuliuojantys tvenkiniai… Aukštagirės pėsčiųjų – dviratininkų takas – trasos ilgis 23 km. Pagrindinė Aukštagirės tako paskirtis – suteikti galimybę pamatyti kalvotąją Žemaitiją, susipažinti su gamtinėmis bei kultūrinėmis pietinės Varnių regioninio parko dalies vertybėmisIki vietos 6 km.
Sietuvos kūlgrinda – vienintelė vieta Lietuvoje, kur keliautojai gali sužinoti ir savo kojomis išmėginti kas yra tikrų tikriausia lietuviška kūlgrinda. Kūlgrinda – žemaitiškas žodis, reiškiantis akmeninį grindinį (žemaitiškai „kūlis“ – akmuo). Tai – slaptas, akmenimis nuklotas keliukas per pelkę. Plika akimi jo neįžiūrėsi, nes visi akmenys yra vandeningos klampynės dugne. Kūlgrindą tiesę žmonės to ir siekė: kad niekas nežinotų apie žemiau pelkės paviršiaus esančio kelio buvimą. Tai buvo didelė šalia pelkės gyvenusių žmonių bendruomenės paslaptis, reiškusi gyvybę ar mirtį: juk kūlgrindos dėka įveikę klampią vietovę, mūsų proseneliai galėdavo pasislėpti nuo priešų.
